Virtualūs turai – ne tik pandemijos palikimas

Prisimenu, kaip prieš kelerius metus muziejų virtualūs turai atrodė kaip kažkas egzotiško, beveik eksperimentinio. Dažniausiai tai buvo nelankstūs, lėtai kraunami 360 laipsnių panoraminiai vaizdai, kurie labiau primindavo technologinį demonstravimą nei tikrą kultūros patyrimą. Pandemija viską pakeitė per kelias savaites. Staiga muziejai, kurie metų metus svajojo apie skaitmeninę transformaciją, turėjo įgyvendinti viską per mėnesį ar du.

Dabar, kai dulkės nusėdo, matome įdomų reiškinį. Virtualūs turai neliko kaip laikinas sprendimas – jie tapo neatskiriama muziejų strategijos dalimi. Ir ne be priežasties. Paaiškėjo, kad žmonės nori turėti pasirinkimą. Vieni vis tiek renkasi fizinį apsilankymą, kiti – virtualų, o trečioji grupė naudoja abu būdus: pirmiausia ištyrinėja virtualiai, paskui atvyksta gyvai.

Technologiniai sprendimai, kurie iš tiesų veikia

Kai pradedi gilintis į virtualių turų technologijas, greitai supanti, kad čia nėra vieno universalaus sprendimo. Skirtingi muziejai renkasi skirtingus įrankius priklausomai nuo savo poreikių, biudžeto ir techninių gebėjimų.

360 laipsnių fotografija tebėra populiariausia ir prieinamiausia technologija. Nereikia jokių super brangių įrenginių – pakanka geros kokybės 360 laipsnių kameros (tokios kaip Ricoh Theta ar Insta360) ir šiek tiek kantrybės. Londono Nacionalinė galerija būtent šią technologiją naudoja savo pagrindinėse ekspozicijose, ir rezultatas tikrai įspūdingas. Lankytojas gali apsisukti, pažvelgti į lubas, pamatyti, kaip šviesa krenta ant paveikslų.

Fotogrametrija – tai jau kitas lygis. Ši technologija leidžia sukurti tikslias 3D objektų kopijas fotografuojant juos iš šimtų skirtingų kampų. Britų muziejus šią techniką naudoja savo skulptūrų kolekcijoms skenuoti. Rezultatas? Galite ne tik apžiūrėti skulptūrą iš visų pusių, bet ir priartinti, pamatyti kiekvieną įbrėžimą, kiekvieną tekstūros niuansą.

LiDAR skenavimas dažniausiai naudojamas dideliems pastatams ar erdvėms skenuoti. Ši technologija naudoja lazerius ir sukuria neįtikėtinai tikslų erdvės 3D modelį. Vatikano muziejai investavo į šią technologiją, ir dabar galite virtualiai vaikščioti po Siksto koplytėlę su tokiu tikslumu, kuris kartais leidžia pamatyti daugiau nei fizinio apsilankymo metu.

Dirbtinio intelekto integravimas – naujausias žingsnis. Kai kurie muziejai jau eksperimentuoja su AI vadovais, kurie gali atsakyti į lankytojų klausimus realiu laiku, pritaikyti turą pagal jūsų interesus ar net atpažinti, į ką žiūrite, ir pateikti kontekstinę informaciją.

Platformos ir įrankiai praktikams

Jei dirbate muziejuje ar kultūros institucijoje ir svarstote apie virtualių turų kūrimą, štai keletas konkrečių įrankių, kurie tikrai veikia.

Matterport yra lyderis šioje srityje. Jų sistema leidžia sukurti profesionalius virtualius turus be gilių techninių žinių. Nusiperkate jų kamerą (kainuoja apie 3000-4000 eurų), nuskenuojate erdvę, ir jų programinė įranga automatiškai sukuria interaktyvų turą. Smithsonian institucija naudoja būtent šią platformą daugeliui savo objektų.

Kuula – pigesnė alternatyva, veikianti su įvairiomis 360 laipsnių kameromis. Čia galite įkelti savo 360 laipsnių nuotraukas, pridėti interaktyvius taškus, garso komentarus, video įrašus. Mėnesio prenumerata kainuoja apie 20 eurų, todėl tai puikus pasirinkimas mažesniems muziejams.

3DVista – jei norite daugiau kontrolės ir galimybių pritaikyti. Šis įrankis leidžia kurti sudėtingesnius turus su žemėlapiais, navigacija, net el. parduotuvių integracija. Reikia šiek tiek daugiau techninių žinių, bet rezultatas gali būti įspūdingas.

Sketchfab idealiai tinka, jei norite demonstruoti atskirus 3D objektus. Platforma nemokama baziniam naudojimui, o jų 3D peržiūros įrankis veikia bet kurioje naršyklėje. Metropoliteno muziejus čia turi šimtus savo eksponatų 3D modelių, kuriuos bet kas gali laisvai tyrinėti.

Kaip tai keičia lankytojų elgesį

Įdomiausia virtualių turų dalis – ne technologija pati savaime, o tai, kaip ji keičia žmonių santykį su menu ir kultūra. Tyrimai rodo kelis netikėtus dalykus.

Pirma, virtualūs lankytojai dažnai praleidžia daugiau laiko tyrinėdami eksponatus nei fiziniai lankytojai. Kodėl? Nėra minios, nėra spaudimo judėti toliau, galite sustoti prie kiekvieno paveikslo tiek, kiek norite. Vienas Prado muziejaus tyrimas parodė, kad vidutinis virtualaus lankytojo laikas prie Velázquezo „Las Meninas” buvo 8 minutės, palyginti su 2 minutėmis fizinio apsilankymo metu.

Antra, virtualūs turai demokratizuoja prieigą tikra šio žodžio prasme. Ne tik geografiškai (žmogus iš Lietuvos gali apžiūrėti Louvre), bet ir socialiai. Žmonės su judėjimo negalia, socialiniais nerimais, tie, kurie negali sau leisti kelionės – visi staiga gauna prieigą prie pasaulio kultūros lobių.

Trečia, jauni žmonės, kurie užaugo su technologijomis, dažnai labiau įsitraukia į virtualius turus nei į tradicinius. Ypač jei tuose turuose yra interaktyvių elementų, žaidimų mechanikų, socialinių funkcijų. Amsterdamo Rijksmuseum sukūrė virtualų turą su paslėptais objektais ir užduotimis – jų auditorija 18-25 metų amžiaus grupėje išaugo 300%.

Praktiniai pritaikymo pavyzdžiai iš realaus gyvenimo

Teorija teorija, bet kaip tai atrodo praktikoje? Pažvelkime į kelis konkrečius pavyzdžius.

Ermitažas, Sankt Peterburgas – vienas pirmųjų, kuris rimtai investavo į virtualius turus dar prieš pandemiją. Jų „Virtual Visit” platforma leidžia vaikščioti po visus muziejaus rūmus, priartinti kiekvieną paveikslą iki neįtikėtinai aukštos raiškos. Bet įdomiausia – jie pridėjo „kuratorių režimą”, kur muziejaus kuratoriai asmeniškai veda jus per ekspozicijas video formatu. Tai sukuria asmeninį ryšį, kurio dažnai trūksta skaitmeniniuose sprendimuose.

MO muziejus Vilniuje sukūrė virtualų turą po savo pastatą ir nuolatinę ekspoziciją. Nors tai nėra pats technologiškai pažangiausias sprendimas, jie sutelkė dėmesį į lietuvių kalbos kokybę ir aiškius, įtraukiančius aprašymus. Rezultatas – puikus įrankis mokykloms ir žmonėms iš regionų.

Vatikano muziejai nuėjo dar toliau. Jų virtualūs turai apima ne tik ekspozicijas, bet ir vietas, kurios paprastai uždarytos visuomenei. Galite pamatyti restauravimo dirbtuves, saugyklas, net popiežiaus privačias koplytėles. Tai sukuria ekskluzyvumo jausmą – matote ką nors, ko negalėtumėte pamatyti net fiziškai apsilankę.

Google Arts & Culture projektas nusipelno atskiro paminėjimo. Jie bendradarbiauja su tūkstančiais muziejų visame pasaulyje, naudodami savo „Art Camera” technologiją, kuri sukuria gigapikselių raiškos nuotraukas. Galite priartinti Van Gogh paveikslą taip, kad pamatytumėte atskirus teptuko potėpius, kuriuos net stovėdami prieš originalą nematytumėte.

Iššūkiai ir ką reikia žinoti prieš pradedant

Virtualūs turai nėra magiškas sprendimas visiems muziejų iššūkiams. Yra realių kliūčių, apie kurias reikia kalbėti atvirai.

Kaina gali būti rimtas barjeras. Taip, yra pigių sprendimų, bet tikrai profesionalus, aukštos kokybės virtualus turas gali kainuoti nuo 10,000 iki 100,000 eurų ir daugiau. Tai apima ne tik techninę įrangą, bet ir fotografavimą, programavimą, turinio kūrimą, priežiūrą.

Autorių teisės – sudėtinga tema. Ne visus eksponatus galima fotografuoti ir skelbti internete. Kai kurie kūriniai tebėra saugomi autorių teisių, reikia gauti leidimus iš menininkų ar jų palikuonių. Tai gali užtrukti mėnesius ar net metus.

Techninė priežiūra – virtualūs turai nėra „sukūrėme ir pamiršome” projektas. Nuorodos lūžta, technologijos застаrėja, turinį reikia atnaujinti. Reikia turėti žmogų ar komandą, kuri tuo rūpintųsi.

Autentiškumo klausimas – kai kurie kritikai teigia, kad virtualūs turai atima tikrą meno patyrimo esmę. Ir jie iš dalies teisūs. Jokia technologija negali perteikti fizinio buvimo toje pačioje erdvėje su menu. Bet tai nereiškia, kad virtualūs turai neturi vertės – jie tiesiog siūlo kitokią, papildomą patirtį.

Ateities kryptys ir tendencijos

Žvelgiant į ateitį, matome kelias aiškias tendencijas, kurios formuos virtualių turų raidą artimiausius metus.

Virtualios realybės integracija tampa vis prieinamesnė. VR akiniai pigėja, kokybė gerėja. Kai kurie muziejai jau eksperimentuoja su pilnai įtraukiančiais VR patyrimais. Įsivaizduokite – užsidedate akinius ir staiga esate Versalio rūmuose XVIII amžiuje, aplink jus vaikšto žmonės periodiniuose drabužiuose, grojama muzika.

Papildyta realybė (AR) siūlo kitą požiūrį – ne pakeisti realybę, o ją papildyti. Ateinate į muziejų, nukreipiate telefoną į paveikslą, ir ekrane matote papildomą informaciją, animacijas, net galite pamatyti, kaip paveikslas atrodė prieš restauravimą.

Personalizacija per AI – dirbtinis intelektas gali analizuoti jūsų interesus ir kurti unikalų turą kiekvienam lankytojui. Jei domitės impresionizmu, AI pasiūlys atitinkamą maršrutą. Jei esate istorikas, gausite gilesnę istorinę kontekstą.

Socialinės funkcijos – virtualūs turai tampa socialiniais. Galite juos lankyti su draugais iš skirtingų pasaulio vietų, diskutuoti apie meną realiu laiku, net organizuoti virtualias ekskursijas grupėms.

Kai skaitmeninis pasaulis sutinka fizinį

Galiausiai svarbu suprasti, kad virtualūs turai nėra konkurentai fiziniams apsilankymams – jie yra partneriai. Geriausi muziejai tai supranta ir kuria hibridines patirtis.

Vienas įdomių pavyzdžių – kai muziejai naudoja virtualius turus kaip paruošimo įrankį. Prieš atvykdami fiziškai, galite ištyrinėti ekspoziciją virtualiai, suplanuoti savo maršrutą, pasižymėti, ką būtinai norite pamatyti. Tai ypač naudinga dideliuose muziejuose kaip Louvre ar Metropolitenas, kur per vieną apsilankymą fiziškai neįmanoma visko apžiūrėti.

Kitas požiūris – pratęstas patyrimas. Po fizinio apsilankymo grįžtate namo ir galite vėl virtualiai apsilankyti, prisiminti, ką matėte, patyrinėti detaliau tuos eksponatus, kurie labiausiai sujaudino. Tai pratęsia muziejaus patirtį už jo sienų ribų.

Kai kurie muziejai kuria ekskluzyvų virtualų turinį, kurio fiziškai apsilankę nematysite. Interviu su menininkais, restauravimo procesų dokumentavimas, archyvinė medžiaga. Tai sukuria priežastį naudoti abi platformas – ir fizinę, ir virtualią.

Technologijos keičiasi greitai, bet pagrindinis principas lieka tas pats – muziejai turi pasakoti istorijas ir kurti ryšį tarp žmonių ir meno. Virtualūs turai yra tik naujas, galingas įrankis šiam tikslui pasiekti. Svarbiausia – naudoti juos išmintingai, neužmirštant, kad už kiekvienos technologijos turi būti tikras turinys, tikros istorijos ir tikra verte lankytojui. Kai tai supranti, virtualūs turai tampa ne tiesiog techniniu sprendimu, o nauju būdu patirtis kultūrą – prieinamesniu, įtraukesniu ir dažnai net gilesniu nei tradiciniai metodai.