Virtualios realybės atėjimas į muziejų erdves

Muziejai ilgą laiką buvo laikomi gana konservatyviomis institucijomis, kuriose technologijos dažniausiai apsiribodavo garso gidais ir informaciniais ekranais. Tačiau pastarąjį dešimtmetį situacija kardinaliai pasikeitė. Virtualios realybės (VR) technologijos įsiveržė į kultūros įstaigas ne kaip papildomas žaisliukas, o kaip rimtas įrankis, galintis iš esmės transformuoti lankytojų patirtį.

Pirmieji eksperimentai su VR muziejuose prasidėjo maždaug prieš dešimtmetį, kai kelios pažangios institucijos pradėjo bandyti šias technologijas. Britų muziejus, Smithsonian institucija, Luvras – visos šios garsios įstaigos ėmėsi rizikos ir pradėjo investuoti į virtualios realybės sprendimus. Rezultatai buvo įvairūs, tačiau viena tapo akivaizdu: lankytojai nori daugiau nei tik pasyvaus stebėjimo.

Šiandien VR muziejuose nebėra egzotika. Tai tampa standartine praktika, ypač po pandemijos, kuri parodė, kaip svarbu turėti skaitmeninę alternatyvą fiziniam lankymui. Bet čia slypi ir tam tikra problema – daugelis muziejų vis dar nežino, kaip efektyviai integruoti šias technologijas, kad jos taptų ne tik technologiniu papuošalu, bet ir realiai pagerintų lankytojų patirtį.

Kodėl VR muziejuose yra daugiau nei tik technologinis triukas

Kai kalbame apie virtualią realybę muziejuose, dažnai susiduria su skeptikų nuomone, kad tai tik madinga naujovė, kuri greitai praeis. Tačiau praktika rodo ką kita. VR sprendžia kelias fundamentalias problemas, su kuriomis muziejai kovoja jau dešimtmečius.

Pirma, erdvės problema. Didžioji dauguma muziejų eksponuoja tik 5-10 procentų savo kolekcijų. Likusi dalis saugoma archyvuose, kur lankytojai jos niekada nepamatys. Virtuali realybė leidžia sukurti beribę ekspozicijų erdvę. Galite turėti fizinę parodą, kuri užima 200 kvadratinių metrų, bet virtualią jos versiją, kuri pristato visą kolekciją – tūkstančius objektų.

Antra, konteksto problema. Archeologiniai radiniai muziejaus vitrinoje dažnai atrodo kaip atsitiktiniai akmenys ar šukės. Bet kai VR perkeliate lankytoją į tą laikotarpį, kai šie objektai buvo naudojami, kai jis gali matyti, kaip žmonės juos kūrė ir naudojo – viskas keičiasi. Britų muziejus sukūrė VR patirtį, leidžiančią patirti bronzos amžiaus gyvenimą. Lankytojai ne tik mato bronzinius dirbinių, bet ir stebi, kaip jie buvo gaminami, naudojami ritualuose, kaip atrodė gyvenvietės.

Trečia, prieinamumo problema. Ne visi gali fiziškai atvykti į muziejų. Žmonės su negalia, gyvenantys atokiose vietovėse, neturintys finansinių galimybių keliauti – visi jie gali pasiekti muziejaus kolekcijas per VR. Tai ne tik socialinė atsakomybė, bet ir galimybė muziejams išplėsti savo auditoriją.

Kokias konkrečias VR technologijas muziejai gali naudoti šiandien

Kalbant apie praktinius sprendimus, svarbu suprasti, kad VR muziejuose gali būti įgyvendinama įvairiais lygiais ir su skirtingomis investicijomis. Nebūtina iš karto investuoti šimtus tūkstančių eurų – galima pradėti nuo paprastesnių sprendimų ir palaipsniui plėstis.

360 laipsnių video turinio kūrimas yra paprasčiausias ir pigiausias būdas pradėti. Jums reikia tik 360 laipsnių kameros (kurios kainuoja nuo kelių šimtų eurų) ir galimybės įkelti turinį į platformas kaip YouTube ar Facebook. Lankytojai gali naudoti paprastus VR akinius (kaip Google Cardboard, kurie kainuoja vos kelis eurus) arba tiesiog naršyti turinį savo telefonuose. Nacionalinis Suomijos muziejus taip sukūrė virtualias ekskursijas po savo ekspozicijas, ir tai jiems kainavo mažiau nei 5000 eurų.

Interaktyvūs VR turai su autonominiais VR akiniais – tai jau rimtesnis lygis. Čia kalbame apie įrenginius kaip Meta Quest ar HTC Vive, kurie kainuoja nuo 300 iki 1000 eurų už vienetą. Šie įrenginiai leidžia lankytojams judėti virtualiai erdvėje, sąveikauti su objektais, pasirinkti savo maršrutą. Amsterdamo Rijksmuseum sukūrė VR patirtį „Night Watch”, kuri leidžia lankytojams įžengti į Rembrandto paveikslą ir tyrinėti jį iš vidaus. Tokio projekto kaina svyruoja nuo 20,000 iki 50,000 eurų, priklausomai nuo sudėtingumo.

Mišrios realybės (MR) sprendimai – tai technologijos, kurios sujungia fizinę ir virtualią erdves. Pavyzdžiui, lankytojas gali žiūrėti į tuščią postamentą, bet per MR akinius (kaip Microsoft HoloLens) matyti ant jo esantį virtualų objektą. Tai ypač naudinga eksponuojant trapius ar brangius objektus, kurie negali būti rodomi viešai. Smithsonian muziejus taip eksponuoja retų mineralų kolekciją – fiziškai saugoma tik dalis, bet MR leidžia pamatyti visą kolekciją. Tokių sprendimų kaina prasideda nuo 50,000 eurų.

Pilnai imersyvios VR patalpos – tai pats pažangiausias lygis, kai sukuriama atskira erdvė su keliais projektoriais, judesio sekimo sistemomis, kartais net su fiziniais elementais. Lankytojai gali vaikščioti realiai erdvėje, bet matyti virtualų pasaulį. Paryžiaus Atelier des Lumières sukūrė tokias patirtis, kur lankytojai vaikšto po milžiniškas Van Gogh paveikslų projekcijas. Investicija čia prasideda nuo 100,000 eurų ir gali siekti kelis milijonus.

Kaip planuoti VR projekto įgyvendinimą muziejuje

Daugelis muziejų daro tą pačią klaidą – pradeda nuo technologijos, o ne nuo tikslo. Pirmas klausimas turėtų būti ne „kokią VR technologiją naudoti?”, o „kokią problemą norime išspręsti?” arba „kokią patirtį norime sukurti lankytojams?”.

Pradėkite nuo auditorijos tyrimo. Kas jūsų lankytojai? Kokio amžiaus? Kokios jų technologinės kompetencijos? Jei jūsų pagrindinė auditorija – vyresnio amžiaus žmonės, kurie vos moka naudotis išmaniaisiais telefonais, pilnai imersyvi VR patirtis gali būti per daug sudėtinga. Geriau pradėti nuo paprastesnių sprendimų, kaip 360 laipsnių video ar paprasti interaktyvūs ekranai su VR elementais.

Toliau – turinys. VR technologija yra tik įrankis, bet turinys yra tai, kas sukuria patirtį. Dirbkite su savo kuratoriais, istorikais, edukatoriais. Kokie pasakojimai būtų įdomiausi? Kokie objektai labiausiai verčia žmones? Vienas Vokietijos muziejus kūrė VR patirtį apie Antrąjį pasaulinį karą. Pradžioje planavo rodyti mūšių scenas, bet po auditorijos tyrimų suprato, kad žmonėms įdomiau pamatyti kasdienį gyvenimą to meto – kaip žmonės gyveno, ką valgė, kaip išgyveno. Tai tapo daug sėkmingesnė patirtis.

Biudžeto planavimas taip pat reikalauja realistiško požiūrio. Skaičiuokite ne tik pradinę investiciją, bet ir palaikymo kaštus. VR turinys reikalauja reguliarių atnaujinimų, įranga genda, programinė įranga reikalauja licencijų. Gera praktika – skaičiuoti bent 20-30 procentų pradinės investicijos kaip metines palaikymo išlaidas.

Partnerystės gali labai sumažinti kaštus. Daugelis technologijų kompanijų ieško galimybių išbandyti savo sprendimus kultūros įstaigose. Universitai dažnai turi VR laboratorijas ir ieško realių projektų savo studentams. Vienas Lietuvos muziejus bendradarbiavo su Vilniaus universiteto informatikos fakultetu – studentai sukūrė VR turą kaip savo baigiamuosius darbus, o muziejus gavo nemoką sprendimą.

Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti

Per pastaruosius kelerius metus stebėjau dešimtis muziejų, bandančių integruoti VR technologijas. Kai kurie pavyzdžiai buvo puikūs, bet nemažai ir nesėkmių. Kelios dažniausios klaidos kartojasi vėl ir vėl.

Pirmiausia – technologijos dėl technologijų. Muziejus įsigyja naujausius VR akinius, sukuria kokią nors patirtį, bet niekas ja nenaudojasi, nes ji neturi prasmės lankytojų kontekste. Vienas muziejus Lenkijoje investavo 80,000 eurų į VR patirtį, kuri leido „skristi” virš miesto XIX amžiuje. Skamba įdomiai, bet problema buvo ta, kad muziejaus ekspozicija buvo apie visai kitą temą – liaudies meną. Lankytojai buvo suglumę, kodėl čia ši VR patirtis, ir dauguma jos net neišbandė.

Antra klaida – nepakankamas personalas ir mokymai. VR įranga nėra intuityvi visiems. Reikia žmonių, kurie padėtų lankytojams ja naudotis, spręstų technines problemas. Vienas muziejus Ispanijoje turėjo puikią VR patirtį, bet tik vieną darbuotoją, kuris galėjo padėti. Rezultatas – ilgos eilės, nusivylę lankytojai, o po trijų mėnesių VR įranga tiesiog stovėjo nenaudojama, nes niekas nebenorėjo laukti.

Trečia – ignoruojamas prieinamumas. VR gali sukelti pykinimą kai kuriems žmonėms. Kai kurie negali naudoti VR dėl regėjimo problemų. Visada turėkite alternatyvą – pavyzdžiui, galimybę matyti tą patį turinį įprastame ekrane. Vienas muziejus Nyderlanduose sukūrė puikų VR turą, bet neįspėjo apie galimą pykinimą. Keletas lankytojų pasijuto blogai, vienas net parašė skundą. Dabar jie turi aiškius įspėjimus ir alternatyvias peržiūros galimybes.

Ketvirta – nepakankamas turinio atnaujinimas. VR turinys sensta taip pat greitai kaip ir bet kuris kitas skaitmeninis turinys. Jei sukūrėte VR patirtį ir paskui jos nebepalaikote, po metų ar dvejų ji atrodys pasenusi. Planuokite reguliarius atnaujinimus, naują turinį, sezonines patirtis.

VR ir skirtingos muziejų rūšys: kas veikia kur

Ne visos VR technologijos vienodai tinka visiems muziejams. Tai, kas puikiai veikia meno muziejuje, gali visai netikti gamtos muziejuje ar atvirkščiai.

Meno muziejuose VR puikiai veikia kuriant imersyvias patirtis su paveikslais. Galite įeiti į paveikslą, matyti jo kūrimo procesą, suprasti kontekstą. Tate Modern Londone sukūrė VR patirtį su Modigliani darbais, kur lankytojai galėjo matyti, kaip menininkas kūrė, jo studiją, net jo gyvenimo aplinkybes. Tai suteikė visai naują supratimą apie kūrinius.

Istorijos muziejuose VR leidžia atkurti praėjusias epochas. Galite parodyti, kaip atrodė pilis prieš 500 metų, kaip gyveno žmonės, kaip vyko istoriniai įvykiai. Vienas Vokietijos muziejus atkūrė Berlyno sieną ir leido lankytojams patirti, kaip buvo bandoma ją kirsti. Tai emociškai daug stipresnė patirtis nei tik nuotraukos ir tekstai.

Gamtos ir mokslo muziejuose VR atveria neįtikėtinas galimybes. Galite nukelia lankytojus į dinozaurų erą, į vandenyno gelmes, į kosminę erdvę. Londono Gamtos istorijos muziejus sukūrė VR patirtį, kur lankytojai gali stovėti šalia pilno dydžio dinozauro ir matyti, kaip jis judėjo, medžiojo. Tai neįmanoma padaryti su tikrais fosilijomis.

Archeologijos muziejuose VR sprendžia didžiulę problemą – kaip parodyti kontekstą. Archeologiniai radiniai vitrinoje dažnai nieko nesako. Bet VR gali parodyti, kaip atrodė visas objektas prieš suirus, kaip jis buvo naudojamas, kur buvo rastas. Graikijos nacionalinis archeologijos muziejus naudoja VR, kad parodytų, kaip atrodė šventyklos ir statulos, kai jos buvo naujos – su spalvomis, puošmenomis.

Matavimai ir sėkmės vertinimas

Viena didžiausių problemų su VR muziejuose – kaip išmatuoti, ar tai veikia? Ar investicija atsipirko? Daugelis muziejų įdiegia VR, bet paskui nežino, kaip vertinti jos sėkmę.

Paprasti kiekybiniai rodikliai – kiek žmonių naudojosi VR patirtimi, kiek laiko praleido, ar grįžo pakartotinai. Bet tai tik paviršius. Svarbesni kokybiniai rodikliai – ar VR pakeitė lankytojų supratimą apie ekspoziciją? Ar jie išmoko ką nors naujo? Ar norėtų rekomenduoti kitiems?

Vienas efektyvus būdas – trumpos apklausos iš karto po VR patirties. Keletas paprastų klausimų: „Ar VR patirtis padėjo geriau suprasti ekspoziciją?”, „Ar rekomenduotumėte draugams?”, „Kas labiausiai patiko?”. Amsterdamo muziejus taip surinko duomenis ir suprato, kad jų VR patirtis buvo per ilga – žmonės nuobodžiavo po 10 minučių. Sutrumpino iki 7 minučių, ir pasitenkinimas išaugo 40 procentų.

Socialinių tinklų stebėjimas taip pat duoda daug informacijos. Ar žmonės dalijasi savo VR patirtimis? Ar mini jas atsiliepimų? Vienas muziejus Prancūzijoje pastebėjo, kad lankytojai dažnai fotografuoja vieni kitus naudojant VR akinius ir dalinas Instagram. Tai tapo nemokama reklama ir pritraukė daugiau jaunų lankytojų.

Finansiniai rodikliai – ar VR padidino lankytojų skaičių? Ar žmonės nori mokėti papildomai už VR patirtį? Daugelis muziejų bijo imti papildomą mokestį už VR, bet praktika rodo, kad lankytojai sutinka mokėti 3-5 eurus papildomai, jei patirtis yra kokybiškai. Tai gali padėti susigrąžinti investiciją.

Ateities perspektyvos ir ką turėtų žinoti muziejai dabar

VR technologijos muziejuose nėra trumpalaikė mada – tai ilgalaikė tendencija, kuri tik stiprės. Bet svarbu suprasti, kur ši technologija juda ir kaip muziejai turėtų ruoštis.

Pirma, VR įranga tampa vis prieinamesnė ir geresnė. Prieš penkis metus geri VR akiniai kainavo 800-1000 eurų. Dabar galite gauti kokybišką įrenginį už 300-400 eurų. Tai reiškia, kad daugiau žmonių turi VR įrangą namuose, ir jie tikisi rasti VR turinį muziejuose. Muziejai, kurie dabar investuoja į VR turinio kūrimą, ateityje galės jį platinti tiesiogiai į žmonių namus.

Antra, dirbtinis intelektas keičia VR turinio kūrimą. Anksčiau sukurti kokybišką VR patirtį reikėjo mėnesių darbo ir didelių komandų. Dabar AI įrankiai leidžia generuoti 3D aplinkos, animacijas, net dialogus daug greičiau ir pigiau. Tai reiškia, kad net maži muziejai su ribotais biudžetais galės kurti kokybišką VR turinį.

Trečia, socialinis VR aspektas. Dabartinės VR patirtys muziejuose dažniausiai yra vieniši – vienas lankytojas su akiniais. Bet ateitis – tai bendrų VR patirčių, kai keletas žmonių gali būti toje pačioje virtualioje erdvėje, bendrauti, tyrinėti kartu. Tai ypač svarbu šeimoms ir mokyklų grupėms. Keletas muziejų jau eksperimentuoja su tokiais sprendimais.

Ketvirta, Web VR – galimybė patekti į VR patirtį tiesiog per naršyklę, be specialių programų ar įrangos. Tai radikaliai išplės prieinamumą. Žmogus galės naršyti muziejaus svetainę ir vienu paspaudimu patekti į VR turą. Mozilla ir Google jau kuria tokius standartus.

Muziejai, kurie nori būti pasiruošę ateičiai, turėtų pradėti dabar. Net jei neturite biudžeto dideliam VR projektui, pradėkite nuo mažų žingsnių. Sukurkite 360 laipsnių video turinį. Eksperimentuokite su paprastais VR sprendimais. Mokykite savo personalą. Stebėkite, ką daro kiti muziejai. Klauskite savo lankytojų, ko jie norėtų.

Svarbu ir tai, kad VR nėra atsakymas į visas problemas. Tai įrankis, kuris turi būti integruotas į bendrą muziejaus strategiją. Geriausios VR patirtys yra tos, kurios papildo, o ne pakeičia fizinę ekspoziciją. Žmonės vis tiek nori matyti tikrus objektus, jausti erdvę, turėti socialinę patirtį. VR turėtų praturtinti šią patirtį, suteikti papildomą kontekstą, atverti duris į tai, ko negalima pamatyti fiziškai.

Kai technologija tarnauja kultūrai, o ne atvirkščiai

Grįžtant prie esmės – virtualios realybės technologijos muziejuose veikia tik tada, kai jos tarnauja turiniui ir lankytojams, o ne egzistuoja dėl savęs. Matėme pavyzdžių, kai muziejai investavo didelius pinigus į įspūdingas technologijas, bet pamiršo pagrindinį klausimą: kodėl? Kodėl lankytojui tai svarbu? Kaip tai padeda geriau suprasti istoriją, meną, mokslą?

Geriausi VR projektai muziejuose yra tie, kurie kyla iš tikrų poreikių ir problemų. Kai kuratorius sako „norėčiau, kad lankytojai galėtų pamatyti, kaip atrodė ši pilis prieš 500 metų”, ir VR tampa atsakymu į tą norą. Kai edukatorius sako „vaikai nesupranta, kaip veikė šios senovinės mašinos”, ir VR leidžia jiems interaktyviai išardyti ir suprasti mechanizmą.

Technologijos kinta greitai, bet pagrindinė muziejų misija lieka ta pati – saugoti paveldą ir padaryti jį prieinamą žmonėms. VR yra tik naujas būdas tai daryti, bet labai galingas. Muziejai, kurie supras, kaip protingai integruoti šias technologijas, ne tik išliks aktualūs besikeičiančiame pasaulyje, bet ir atvers visai naujas galimybes patirčiai, mokymui ir įkvėpimui.

Pradėkite nuo mažų žingsnių, mokykitės iš kitų, klausykite savo lankytojų ir nebijokite eksperimentuoti. VR muziejuose dar tik prasideda savo kelionę, ir dabar yra puikus laikas tapti jos dalimi.